Atostogos Andų kalnuose VIII. El Cajon del Azul

Nubudus kitą rytą ir vos pažvelgus pro langą, visai šalia mūsų namelio, išvydau gražų darželį, pilną daržovių, o vos keletas metrų už šio darželio strykinėjo trejetas zuikių: atsisėda žolėje, kažką paskabo, pakramsnoja, nedrąsiai pakraipo savo ausytes ir vėl nustryksi keletą žingsnelių. Ilgai džiaugėmės šiuo vaizdeliu ir taip sugalvojome, jog privalome čia atvažiuoti ir kitais metais 🙂

Greitai papusryčiavome kempingo namelyje (matė, žinoma, buvo privaloma, kaip ir kiekvieną kitą rytą) ir sėdę į mašiną patraukėme apžiūrėti kalnų. Mašinoje toliau tebegurkšojant matę, staiga ėmė lyti ir gan smarkiai, bet mes nepasidavėm blogai nuotaikai: per radiją klausėmės folkloro ir žvirkeliu riedėjome toliau. Privažiavę užeigą, nuo kurios prasideda kelias kopiant į Cajon Azul kalną, palikome parkinge savo mašiną, užsiregistravome (visiems išsiruošusiems į tokį žygį privaloma užsiregistruoti ir pranešti grįžus), užsimetėme savo kuprines ant pečių ir nieko nelaukę pradėjome žygį į šį kalną 🙂

Vos tik pradėjus kopti lietus ėmė pilti dar smarkiau, visas kelias pažliugo, pasidarė šalta, mačiau, kad kiti žmonės krito purvyne. Nors buvo labai daug lipimo aukštyn, bet kiek įmanydami stengėmis kopti kuo greičiau, net aplenkėm daugelį. Iš tikrųjų net nežinojom kiek čia tų kilometrų nueiti reikia, bet pagal rodyklėse rodomą valandų skaičių apskaičiavau, jog turėtų būti apie dešimt kilometrų (lygiai tiek ir buvo). Viskas buvo šaunu ir linksma: pavojingi takeliai visai šalia bedugnės, pavojingi tilčiukai per prarają, linguojantys ir aplūžę tiltai per sraunias upes, viskas šlapia šlapia ir itin slidu.

Ilgainiui, visai arti tikslo lietus ėmė tiesiog erzinti, nes nebuvo galima net kameros išsitraukti iš kuprinės, o tiek gražių vaizdų matėm. Apėmė apmaudas, bet vistiek turėjom viltį, jog grįžtant nebelis. Pagaliau pasiekėme žygio tikslą – refugio Cajon Azul – visiškai permirkę ir sušalę, gavome nemokamai atsigerti matės, pasišildyti prie krosnies su daugybe kitų žmonių ir pabuvę vos pusvalandį nusprendėme grįžti atgal, nes buvo jau vakaras. Kai išėjome iš šios užeigos, staiga, kaip ir buvo pradėję, nustojo lyti. Kol nenupaveikslavau visų gražiausių ir pavojingiausių vietų, tol negalėjome eiti toliau. Gal už valandėlės net ir saulė pasirodė, viskas prasigiedrijo, takeliai šiek tiek apdžiūvo, o mes stengėmis kuo greičiau judėti atgal.

Grįžtant atgal nesutikome nei vieno žmogau, tai nežinau kaip tai vertint: ar mes čia tokie ekstremalai, ar kas čia dabar atsitiko 🙂 Po viso, gal septynias valandas trukusio žygio, šiaip taip grįžome į kempingą. Kad ir buvome labai pervargę, tačiau įspūdžiai buvo puikūs, o nuotaika dar pakilesnė. Iš pradžių maniau, kad šis žygis bus šiaip kažkas šiek tiek daugiau nei pasivaikščiojimas, bet nieko rimtesnio, o iš tikrųjų tai buvo toks vienas iš ekstremalesnių, ypač kai visus 10 kilometrų pila kaip iš kibiro. Bet baisiausia vistiek buvo pereiti tarpeklį, per kelis numestus rąstigalius, kurie visaip tratėjo ir dar kokie slidūs buvo, o apačioj dar upė tekėjo… O dar kita baisi vieta – tai praeiti siaurutėliu takeliu pro vieną skardį. Puikus kopinėjimas ekstremalaus sporto gerbėjams.

Po 20 km ėjimo, pervargę grįžome namo, dar kažkaip sugebėjom pasigaminti vakarienę, nusipirkom ekologiško alaus (kempinge dar ir eko ūkis yra) bei iki paryčių klausėmės švelnios muzikos garsų: tango, flamenko.. El Bolson buvo nuostabus! 🙂

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.