Atostogos Andų kalnuose IV. Dolavon ir Trelew bei žmonių svetingumas mažuose miesteliuose

Visą šeštadienio vakarą praleidome nuostabiame Dique Florentino Ameghino kaimelyje belaukdami techninės pagalbos, nutempsiančios mus į Dolavon miestelį (įkurtą XIX a. į Patagoniją atvykusių velsiečių, dabar čia gyvena apie 3000 gyventojų).

Techninė pagalba pasirodė po 21 val. vakaro, pakėlė mūsų mašiniuką ir lėtai, beveik dvi valandas (vos 90 km), slinkom link Dolavon. Miestelis iš pirmo žvilgsnio, o ypač naktį, pasirodė gan gūdus, tad apie viešbučius net nebesvajojom. Automobilių mechanikas mus pasitiko prie savo dirbtuvės ir vos tik mums išlipus liepė greit susirinkti būtiniausius daiktus šiai nakčiai ir įvežti mašiną į dirbtuvę. Dar pareiškė, jog labai skuba, nes namie kepa asado (o tai jau tikrai šventas reikalas) ir pridūrė, kad mes pasiliekame miegoti pas jį 🙂

Žodžiu, neleido mums nei žodžio įterpti, jokių galbūt arba “gal ne, ačiū, gal mes kur nors kitur permiegosim”. O aš tik pagalvojau: ” jei ne, tai ne” 🙂 Taigi, greitai buvome susodinti į jo mašiną ir tiesiog lėkte nulėkėm į jo namus.

Vos tik mums išlipus iš automobilio, mūsų naujasis draugas pridūrė: “neišsigąskit, šiandien mano žmonos gimtadienis, taigi susirinkus visa šeima” 🙂 Vat tada ir pagalvojau “čia jau prasideda kaip per filmus: visiškai nežinomos vietovės, nežinomi žmonės ir didelis balius, o mes visiškai ne į temą” 🙂

Įeinam vidun, o balius jau prasidėjęs, kalnai asado baigiami kepti, vynas liejasi laisvai, susirinkus beveik visa giminė (apie dvidešimt ar trisdešimt žmonių), mes pasodinami šalia šeimininko, apipilami didžiuliu dėmesiu, visi apie mus tik šokinėja, kad net nejauku daros 🙂 Bet visi žmonės buvo begalo mums mieli, draugiški, geranoriški ir visaip kitaip puikiai mus priėmė.

Valgėm be galo skaniai iškeptą asado, gurkšnojom vyną, o namų šeimininkas kažkodėl ypač skubėjo ir vos tik ištuštinęs lėkštę beveik sušuko: “o dabar prasidės dainos” 🙂 Mūsų automobiliuko mechanikas vardu Julio (velsiečių bei italų palikuonis), kurio hobis ne tik automobiliai bei lenktynes, bet ir dainuoti karaoke.

Buvo paruošta visa tam reikalui reikalinga technika, prijungta net keletas mikrofonų (taigi, dainavo visi), ir vos po vidurnakčio užtraukus pirmąją dainą, karaoke fiesta baigėsi gal apie 4 ar 5 valandą ryto. Aišku, namų šeimininkas buvo vakaro vedėjas ir pats puikiai dainavo, bet “fainiausia”, jog dainas traukė beveik vien vyrai.

Baliui pasibaigus Julio mums pasakė: “vaikai, dabar išsimiegam, o ryt kai atsikelsim, pavalgom ir apžiūrim mašiną”. Taigi, taip svetingai priimti, pernakvojome vieną naktį pas vieną žinomiausių viso regiono mechanikų, o kitą rytą, kai jau visi buvo kaip reikiant pailsėję, nuvykome į dirbtuves apžiūrėti mašinos. Na ką aš galiu pasakyti, tiesiog, kad puikus mechanikas, problemą randa padedamas klausos arba kitaip sakant, klausydamasis mašinos.

Kol apžiūrinėjo mašiną, mano akį patraukė vienas senovinis vyriškio portretas, su senoviniais rėmais, tikrai ištaigingai atrodantis, o kai paklausiau Julio, kas toks vaizduojamas portrete, jis papraščiausiai gūžtelėjo pečiais ir atsakė: “matai, anksčiau, kai tik pradėjau dirbti ir įsigijau pirmąsias patalpas savo mažai dirbtuvėlei, radau jį ten, neišmečiau jo ir taip jis tapo mano vedliu. Jis daug man reiškia, nes visada įveikus kokį sunkumą ar mestą iššūkį, pažvelgiu į šį portretą ir žinau, kad jis su manimi buvo nuo pat pradžių”.

Toliau dirbant, iškart buvo nuspręsta, jog problema labai rimta ir, kad teks ardyti mašiną, todėl, gražią sekmadienio popietę, buvo pasikviestas dar vienas pagalbininkas ir gerai paardžius mašiną, abu vienu metu pasakė “žiūrėk, trūksta vienos dalies pavarų dėžėj”. Sekmadienis, niekas nedirba, o mums reikia gauti vieną labai būtiną mūsų mašiniukui detalę. Taigi, greitai nusprendžiame, jog šią naktį tikrai nebetrukdysim Julio šeimos ir vyksim į Trelew (už 45km), kur pernakvosime viešbutyje ir iš pat ankstaus ryto nupirksime trūkstamą dalį, visu greičiu grįšime į Dolavon ir imsimės tvarkyti mašiną.

Vėlai vakare autobusu nuvykome į Trelew, apsistojome viešbutyje, kas keisčiausia, jog brangiame, bet gan klaikiame. Miesto nelabai turėjome kada apžiūrėti, tačiau matėm, kad centras gražiai sutvarkytas, bet vos už poros kvartalų nuo centro viskas atrodė gan šiukšlina ir purvina, o miestas apjuostas mažyčiais lušnynais. Nepaliko didžiulio įspūdžio.

Taigi, iš pat ankstaus ryto, nuskubėjom ieškoti mūsų mašinai reikiamos dalies, greit suradom ir nuskubėjom į autobusų stotelę, kur turėjome įsėsti į autobusą, nugabensiantį mus į Dolavon. Buvo jau pirmadienis, tuo laiku jau turėjome vykti į mūsų kelionės tikslą – El Bolsón, o mes sau sėdėjome už 750 kilometrų autobusų stotelėje. Belaukiant autobuso ir geriant matę, netyčia sudaužiau matei skirtą termosą, mano vaikinas ėmė sielotis, o aš tik pagalvojau, kad “šukės laimę neša” ir nubėgau ieškoti kito 🙂

Galų gale grįžom į Dolavon per patį vidurdienį, tačiau betaisant mašiniuką pastebėjo, jog kažkokia tai kita dalis visiškai apgadinta. Mūsų mechanikas nieko nelaukė ir greit, kartu su mano vaikinu, šoko į mašiną ir išrūko atgal į Trelew ieškoti kitos reikiamos dalies. Man tada jau nieko kito nebeliko kaip tik skaityti savo pasiimtą kelionėn Dostojevskio “Idiotą” ir laukti 🙂

Sugrįžo, sutvarkė mašiniuką, tėviškai apkabino mus abu ir palinkėjęs sėkmės kelionėje paprašė dar kartą sugrįžti. Visi atsimojavom ir vėlų pirmadienio vakarą, saulei jau leidžiantis, nurūkome link vakarų, džiaugdamiesi, jog viskas taip gerai pasisekė.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.